Visi girdėjome ne vieną istoriją apie sukčius aktyviai veikiančius kamieninių ląstelių terapijos srityje. Kai kuriose šalyse netgi klęsti kamieninių ląstelių turizmo industrija. Daugelis šių istorijų įvyksta  valstybėse, kuriose dėl įvairių priežasčių (korupcija, nepakankamas teisinis reglamentavimas) nevykdoma pakankama naujų gydymo metodų kontrolė. Šia prasme mūsų pasakojimas yra išskirtinis, kadangi jo herojus publikavo tyrimus prestižiniuose mokslo žurnaluose ir operavo pacientus geriausiose pasaulio klinikose.

Prisimenu ISSCR (International society for stem cell research) konferenciją, kuri vyko 2009 metais Barselonoje. Man tuomet didelį įspūdį paliko prof. Paolo Macchiarini pranešimas apie pirmą sėkmingą trachėjos rekonstrukciją panaudojant audinių inžinerijos technologijas. Karkasas buvo pagamintas iš lavono trachėjos prieš tai detergentų pagalba iš jo pašalinus ląsteles. Tuomet karkaso išorinis paviršius buvo „užsėtas“ kremzlės ląstelėmis gautomis iš paciento kaulų čiulpų mezenchiminių kamieninių ląstelių (MKL). Karkaso vidinis paviršius buvo  „užsėtas“ paciento epitelinėmis ląstelėmis. Po subrandinimo bioreaktoriuje rekonstruotas trachėjos fragmentas buvo persodintas pacientei. Atsimenu, kaip prof. Paolo Macchiarini sakė, kad tai buvo lengviausia darbo dalis. Pasak chirurgo, rekonstruotas trachėjos fragmentas sėkmingai prigijo, pacientė pasveiko. Pranešimas konferencijoje sukėlė tikrą sensaciją, juk tai buvo tikras „tissue engineering technology in action“ pavyzdys ! Aiškiai prisimenu, kad lipdamas nuo scenos  Macchiarini atrodė, kaip dievas, tačiau eidamas per salę suklupo ir vos nenugriuvo. Gal būt tai buvo pranašingas ženklas, įspėjantis apie tai kas laukia mūsų herojaus ateityje ? Nežinau, tačiau tada, 2009 metais, Macchiarini žvaigždė sužibo tikrai ryškiai. Grįžęs Lietuvon visų pirma parsisiunčiau straipsnį iš Lancet apie naują Macchiarini trachėjos rekonstrukcijos metodą. Šiuos duomenis paskui ilgą laiką demonstravau studentams, pateikdamas, kaip pavyzdį, ką gali audinių terapijos ir regeneracinės medicinos technologijos.

 

 

Aprašyti eksperimentai buvo atlikti Barselonos universiteto klinikoje.  Suprantama, kad po tokio pasirodymo Macchiarini pradėjo medžioti geriausių pasaulio universitetų klinikos (Londono, Stokholmo, Florencijos). Macchiarini pasirinko Florencijos universiteto kliniką, kaip jis aiškino dėl to, kad jį protegavo aukšti Italijos valdininkai, o taip pat dėl galimybės įsteigti valsybės finansuojamą dirbtinių audinių gamybos laboratoriją. Tačiau ši idilija tęsėsi neilgai ir 2012 metais jis buvo apkaltintas sukčiavimu. Pateiktuose kaltinimuose buvo nurodoma, kad jis vertė pacientus operuotis kitose ligoninėse, kurios Macchiarini siūlė didesnį atlyginimą. Florencijos universiteto administracija skandalo neviešino ir Macchiarini persikėlė į Švediją, Karolinskos institutą, kuriame turėjo kontraktą jau nuo 2010 metų.

Maždaug  tuo pat metu jo veikla susidomėjo NBC prodiuserė  Benita Alexander, kuri nusprendė sukūrti laidą apie naujo revoliucinio gydymo metodo kūrėją. Ši istorija buvo plačiai ir įdomiai aprašyta žurnale Vanity Fair (nuorodos straipsnio pabaigoje). Kuriant laidą tarp Alexander ir Macchiarini užsimezgė romanas. Bendravimo metu pradėjo ryškėti įdomūs faktai. Chirurgas dažnai paslaptingai dingdavo. Vėliau paaiškindavo, kad priklauso slaptai tarptautinei geriausių pasaulio chirurgų grupei, kurios pacientais buvo Barakas Obama, Bill ir Hillary Clinton ir kt. Jis taip teigė, kad yra popiežiaus asmeninis gydytojas. 2013 metais Macchiarinis pasipiršo ir pareiškė, kad popiežius sutiko asmeniškai dalyvauti vestuvių ceremonijoje Romoje. Jis pažadėjo, kad slaptoje vestuvių ceremonijoje popiežiaus rezidencijoje dalyvaus Barakas Obama,  Vladimiras Putinas, Russell Crowe, Elton John ir kitos įžimybės. Benita Alexander metė darbą ir atsidėjo pasiruošimams. Pas žymiausius dizainerius buvo užsakyta nuotakos suknelė, ruošiami prabangūs pakvietimai iškiliems svečiams, iki smulkmenų planuojama ir repetuojama ceremonija. Tačiau svajonių pilys greitai griuvo. Pirmas skambutis nuskambėjo netyčia paaiškėjus, kad numatytą vestuvių dieną popiežiaus net nebus Romoje. Sužadėtinis irgi pradėjo elgtis keistai-tikino, kad įvyko nesusipratimas ir jį pašalins asmeninio susitikimo su popiežiumi metu. Tačiau Vatikano atstovas paneigė, kad iš viso ką nors girdėjo apie tokį žmogų, kaip Macchiarinis. Alexander pasamdytas privatus detektyvas netgi atrado, kad Macchiarinis jau 30 metų gyvena susituokęs su kita moterim ir net neketina skirtis. Ironiška, kad kaip tik tuo metu Alexander filmas „A leap of faith“  šlovinantis Macchiarini laimėjo Emmy apdovanojimą. Žinoma, Benita  Alexander nusižengė profesinės etikos taisyklėms užmegzdama romaną žurnalistinio tyrimo metu. Tačiau savo kaltę ji bent jau dalinai atpirko paskelbdama istoriją žurnale Vanity fair. Straipsnis pasiekė du tikslus. Visų pirma tai buvo įžeistos moters kerštas išdavikui. Antra, informacija apie sukčių plačiai pasklido pasaulyje ir padėjo pristabdyti jo kenksmingą veiklą, kuri tuo metu jau pradėjo kelti įtarimus.

Tačiau grįžkime prie mūsų herojaus profesinės veiklos. Bėgant laikui pradėjo aiškėti, kad jo operuotų pacientų būklė ne tokia gera, kaip raportuojama. Pacientai pradėjo mirti vienas po kito. Pilną pacientų sąrašą ir jų istorijas galima rasti mokslo žurnalisto L. Schneider tinklalapyje „For better science“, bei specialiame wikipedijos puslapyje. Pavyzdžiui, transplantacija apie kurią pasakojome straipsnio pradžioje buvo ne tokia sėkminga, kaip deklaruota. 2014 metais chirurgai stebėję pacientės būklę nustatė, kad skirtingai nei buvo teigta, buvo transplantuota tik dalis trachėjos, taip pat, kad jos funkcionalumui palaikyti visą laiką reikėjo naudoti biodegraduojančius stentus (vamzdelius). Persodinto trachėjos fragmento epitelizacijos požymių taip pat neaptikta. 

         

             Šaltinis: https://www.bbc.co.uk/programmes/b080k2z4

 

Chirurgai nusprendė, kad pacientei plautį reiks šalinti. Kitų pacientų likimas buvo dar liūdnesnis. Pirmasis Macchiarinio pacientas Karolinskos universitetinėje ligoninėje buvo Andemariam Teklesenbet Beyene, doktorantas iš Eritrėjos. Jis sirgo trachėjos vėžiu ir nepadėjus tradiciniam gydymui buvo pasirinktas trachėjos persodinimui. Šį kartą panaudotas pilnai sintetinis trachėjos karkasas (pagamintas Londone) buvo „užsėtas“ autolginėmis kaulų čiulpų MKL. Operacija buvo plačiai išreklamuota (straipsnis netgi pasirodė laikraštyje The New York times). Duomenys paskelbti žurnale Lancet. Deja, po kelių mėnesių implantas pradėjo nebefunkcionuoti, paciento būklė sparčiai blogėjo. Nepaisant pakartotinių Beyene prašymų pakeisti implantą, Macchiarinis nesutiko. Atrodė, kad jis vengia paciento. Beyene mirus, skrodimas parodė lėtinę plaučių infekciją, dirbtinė trachėja buvo beveik pilnai atsiskyrusi nuo aplinkinių audinių. Neužilgo Macchiarini persodino sintetines trachėjas dar dviem pacientams, kurių likimas taip pat buvo liūdnas. 2013 metais Karolinskos universitetinė ligoninė sustabdė sintetinių trachėjų persodinimo operacijas. Tuo pat metu Macchiarini užmezga ryšius Rusijoje ir pradeda operuoti, bei vykdyti mokslinę veiklą.

2014 metų pradžioje žurnale The Journal of Thoracic and Cardiovascular Surgery  pasirodo belgų prof. Pierre R. Delaere straipsnis „The trachea: The first tissue-engineered organ?“. Straipsnyje pirmą kartą pasirodo argumentuota Macchiarini metodo kritika. Straipsnio pradžioje autorius retoriškai klausia, kaip sintetinis vamzdelis gali pavirsti gyvybingu kvėpavimo taku ? Manoma, kad trachėja dėl savo anatominių ypatybių ir nelabai sudėtingos struktūros yra tinkamas organas audinių inžinerijai. Prof. Pierre R. Delaere teigia, kad yra, kaip tik atvirkščiai-trachėja vienas iš sudėtingiausių organų, kadangi turi labai sudėtingą kraujotakos sistemą. Trachėja turi segmentinę kraujotakos sistemą, kraujagyslės šakojasi audinio karkasu (tarpkremzliniais raiščiais ir membranine trachėja) ir formuoja labai tankų nedidelių kraujagyslių tinklą. Šie ypatumai labai komplikuoja transplantacijos galimybes. Regeneruoti gali tik paviršiniai trachėjos epitelio sluoksniai, kai nepažeista bazinė membrana. Gilesni pažeidimai skatina rando formavimąsi ir stenozę.  Macchiarinis naudojo sintetinę trachėją pagamintą iš polimerinių medžiagų ir karkasus gautus pašalinus ląsteles iš lavono audinių. Ant šių karkasų būdavo sėjamos kamieninės ląstelės, tikintis, kad jos pradės daugintis ir suformuos funkcionuojantį organą. Tačiau kiekvienai ląstelei yra reikalingos maisto medžiagos ir deguonis, kuriomis, kaip tik ir aprūpina kapiliarinė kraujotaka. Negalima tiesiog pasėti ląstelių ant plastiko ir galvoti, kad jos formuos funkcionuojantį organą. Pasyviai deguonis difunduoja ne giliau, kaip 200 µm, jeigu ląstelės yra už šios ribos prasideda hipoksija, vystosi audinių išemija ir nekrozė, ląstelės žūva. Todėl dirbtinių audinių adekvatus vaskuliarizavimas yra pagrindinė audinių inžinerijos problema. Supersudėtinga trachėjos audinio kraujotakos sistema dar pasunkina šį uždavinį. Macchiarinis teigė, kad operacijos metu prisiūtą transplantą jis dar apvyniodavo taukine (omentum), taip pagerindamas konstrukto kraujotaką. Tačiau kiti specialistai teigia, kad tai neturi reikšmės-vis tiek maisto medžiagos ir deguonis negali patekti į gilesnius sluoksnius. Kita svarbi problema yra infekcija. Ne veltui visi šiuo metu naudojami implantai talpinami į sterilią aplinką (pvz. kraujagyslių stentai). Trachėjoje su oru patekę mikrobai bematant kolonizuoja dirbtinius paviršius ir paverčia juo lėtinės infekcijos židiniais, todėl joks ląstelių augimas pasidaro nebeįmanomas. Taigi, po transplantacijos Macchiarinio konstruktų ląstelės žūdavo dėl neadekvataus aprūpinimo deguonimi ir maisto medžiagomis. Konstruktus taip pat kolonizuodavo mikrobai, vystydavosi lėtinė infekcija, sutrikdavo transplanto sąveika su aplinkiniais audiniais.

2014 metais Macchiarini publikacijų bendraautoriai jį apkaltino sukčiavimu (scientific misconduct). Jis buvo kaltinamas, kad suklastojo operuotų pacientų klinikinius duomenis taip ,,pagražindamas“ savo rezultatus. Karolinskos institutas inicijavo svarstymą, taip pat pasitelkė nepriklausomą ekspertą iš Upsalos universiteto (prof. Bengt Gerdin). Svarstymo procesas vyko lėtai, galiausiai Karolinskos ekspertai Macchiarinį išteisino, tuo tarpu, nepriklausomas ekspertas laikėsi principingai, teigdamas, kad Macchiarinis nusižengė etiniams ir moksliniams principams. Esminis lūžis įvyko 2016 metų pradžioje paskelbus jau minėtą straipsnį žurnale Vanity Fair, taip pat Švedijos televizijai parodžius trijų dalių dokumentinį filmą „Eksperimenten“. Šie įvykiai sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą ir pasipiktinimą, žlugo net tik Macchiarini įvaizdis, buvo suduotas galingas smūgis Karolinskos instituto reputacijai. Prisiminkim, kad Karolinskos institutas yra viena prestižiškiausių pasaulio medicinos mokslo institucijų, čia sprendžiama, kam atiteks Noblelio fiziologijos ir medicinos premijos. Teko skubiai imtis veiksmų. Atsistatydino vicekancleris Anders Hamsten. Dekanui mokslinei veiklai Hans-Gustaf Ljunggren (Nobelio komiteto sekretorius Karolinskos institute), prof. Katarina Le Blanc ir prof. Urban Lendahl teko sustabdyti savo veiklą Nobelio komitete, kol buvo vykdomas Macchiarini bylos tyrimas. Galiausiai 2016 metų balandžio mėnesį Macchiarini buvo atleistas iš Kartolinskos instituto. Visa ši paini ir ilga istorija detaliai išdėstyta specialiai jai dedikuotame puslapyje Karolinskos instituto tinklalapyje (nuorodos straipsnio pabaigoje). Švedijos policija taip pat iškėlė Macchiarini kriminalinius kaltinimus dėl žmogžudystės (involuntary manslaughter), tačiau dėl įrodymų trūkumo 2017 metais byla  buvo nutraukta.

Minėjome, kad Macchiarinis paraleliai pradėjo veiklą ir Rusijoje. Buvo operuoti keli pacientai, visų jų likimai susiklostė liūdnai (išskyrus vieno, paskutinio paciento, kuriam transplantas buvo laiku pašalintas). 2011 metais buvo gautas Rusijos vyriausybės Megagrantas (2,6 mln dolerių) regeneracinės medicinos laboratorijai Kubanės universitete įsteigti. Tačiau dėl nesutarimų su kolegomis teko pereiti dirbti į Kazanės  universitetą, kurio vadovybė galiausiai uždraudė operuoti pacientus. Įdomu, kad 2016 gruodžio švedų mokslininkai Rusijos valdininkams išsiuntė peticiją, kurioje buvo detaliai aprašytos Macchiarini falsifikacijos. Galiausiai, 2017 balandžio mūsų herojaus profesinė karjera pasibaigė.

Kokias išvadas galėtume padaryti susipažinę su šia įdomia, tačiau liūdna istorija ? Visų pirma, dar kartą patvirtintas milžiniškas masinių informavimo priemonių vaidmuo mūsų gyvenime. Suprantama, kodėl žurnalistai ieško sensacingų istorijų, jie konkuruoja dėl žmonių dėmesio. Kita vertus, patys sukūrę Macchiarini fenomeną žurnalistai vėliau jį ir „nuvainikavo“. Mums svarbesnis kitas šitos istorijos aspektas. Juk žurnalistai tiesiog retransliavo informaciją, kurią gavo iš mokslininkų ir gydytojų. Kaip atsitiko, kad Macchiarini straipsnius spausdino prestižiškiausi mokslo žurnalai, o geriausios pasaulio klinikos sutiko taikyti eksperimentinius gydymo metodus, kurių efektyvumas netgi nebuvo patvirtintas panaudojant gyvūnų modelius ? Mūsų manymu, atsakymas paprastas-mokslo elitas, kaip ir žurnalistai dalyvauja nuolatinėje užkulisinėje konkurencinėje kovoje dėl visuomenės dėmesio ir kartu su juo ateinančių finansinių resursų (prisiminkim, kaip žymiausios klinikos konkuravo dėl Macchiarini). Tas pats liečia prestižinius mokslo žurnalus, kurie konkuruodami dėl „žvaigždžių“ dažnai ignoruoja puikius paprastų mirtingųjų straipsnius. Ar žinojote, kad Nature atmetė Hans Krebs straipsnį apie trikarboninių rūgščių ciklą (žr. nuorodą straipsnio pabaigoje) ? Taigi, šiuo atveju panirę į konkurencinę kovą galingieji ignoravo taisykles, privalomas paprastiems mirtingiesiems ir sulaukė liūdnų pasekmių. Galite paklausti, ką daryti ? Niekuo nebepasitikėti ? Mūsų manymu, geriausia būtų laikytis rusų išminties, kuri sako: „Доверяй, но проверяй“ (pasitikėk, tačiau tikrink). Tai ypač aktualu Lietuvai, kurioje paskutiniu metu pradėjo sparčiai gausėti inovatyvius gydymo metodus teikiančių kompanijų veikiančių „pilkojoje zonoje“ (išnaudojančių teisinio reglamentavimo spragas). Tačiau tai atskira istorija, reikalaujanti išsamaus žurnalistinio ir galbūt kriminalinio tyrimo, aš gi ateityje jums norėčiau papasakoti apie Haruko Obokata skandalą, atskleidusį daug įdomių faktų apie mokslininkų gyvenimo užkulisius.

 

 

Parengė Augustas Pivoriūnas

 

 

 

Šaltiniai:

 

https://www.vanityfair.com/news/2016/01/celebrity-surgeon-nbc-news-producer-scam

https://ac.els-cdn.com/S0140673608615986/1-s2.0-S0140673608615986-main.pdf?_tid=6810ea82-a926-4f3e-89d1-6a84ae05fbc8&acdnat=1537433133_c12b8df31c801fbd1f31f4afc621bee6

https://www.nytimes.com/2012/09/16/health/research/scientists-make-progress-in-tailor-made-organs.html

http://www.jtcvsonline.org/article/S0022-5223(13)01519-5/fulltext

http://www.circare.org/info/pm/petition-20161215.pdf

https://forbetterscience.com/tag/paolo-macchiarini/

https://en.wikipedia.org/wiki/Paolo_Macchiarini

https://www.bbc.co.uk/programmes/b080k2z4

https://www.svt.se/dokument-inifran-experimenten/

https://www.the-scientist.com/uncategorized/nature-rejects-krebss-paper-1937-43452

Gerbiami kolegos,

kviečiame į  tarptautinę Lietuvos kamieninių ląstelių tyrėjų asociacijos

(LKLTA) konferenciją. Renginys įvyks šių metų spalio 26 dieną, penktadienį, tai bus jau ketvirtoji LKLTA organizuojama tarptautinė konferencija. Konferencija vyks Inovatyvios medicinos centre (Santariškių g. 5, Vilniuje).

Pridedu renginio programą. Prašau išplatinti šią informaciją visiems kolegoms.

Programa

 

Pagarbiai,

 

Augustas Pivoriūnas

 

LKLTA vadovas

Prestižinė tarptautinė leidykla Elsevier išleido naują serijos “Advances in Molecular Toxicology” numerį – Volume 11 (2017), kuriame ketvirtąjį skyrių  “Adult stem cells and anticancer therapy” parašė VU Gyvybės mokslų centro mokslininkai dr. Audronė V. Kalvelytė, dr. Aušra Imbrasaitė, dr. Natalija Krestnikova ir doktorantas Aurimas Stulpinas. Publikacijoje pateikiama šiuolaikinė informacija apie įvairius priešvėžinius vaistus, pasiekimus šioje srityje, iššūkius, tendencijas, molekulinius jų veikimo mechanizmus.  Straipsnyje taip pat nagrinėjami duomenys apie nepageidaujamą priešvėžinės terapijos poveikį suaugusio organizmo kamieninėms ląstelėms, aptariami galimi toksiškumo tyrimo biologiniai modeliai, metodai, sūlomos žinomos bei naujos strategijos šiai problemai spręsti. Publikacijos apimtis – 80 puslapių (nuoroda – http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/B978012812522900004X)

            Pastaraisiais metais kamieninės ląstelės pelnė daug dėmesio dėl savo pritaikymo galimybės audinių atstatymui, degeneratyvinių bei ischeminių ligų gydymui. Tačiau dėl savo savybių neribotai daugintis in vitro ir gebėjimo diferencijuotis į įvairius suaugusio organizmo sveikų ląstelių tipus, kamieninės ląstelės gali būti taikomos žymiai plačiau, ne tik ląstelių terapijoje. Žmogaus kamieninės ląstelės gali tapti įrankiu, kuris pakeis šiuo metu vaistų kūrime ir vystyme naudojamas imortalizuotas/vėžines ląstelių linijas, kultivuojamas ant plokščių (2D) paviršių. Nors priešvėžinių vaistų tyrimams ir tobulinimui vėžinių ląstelių linijos reikalingos, būtent sveikos (normalios) ląstelės turėtų būti naudojamos farmakologiniuose ir toksikologiniuose tyrimuose, siekiant išvengti kuriamų vaistų toksiškumo vėliausiose – klinikinių tyrimų stadijose, turint omenyje, kad ir sveikos ląstelės gali tapti priešvėžinių vaistų taikiniais organizme. Todėl kamieninių ląstelių auginimas ant 3D paviršių, organoidų formavimas leidžia tyrimams dar labiau priartėti prie natūralių audinių sukuriamos mikroaplinkos, kuri vienareikšmiai įtakoja ląstelių būseną ir atsako į vaistus pobūdį.

Paprastai vėžio gydymas yra nukreiptas į vėžinių ląstelių naikinimą, mažai kreipiant dėmesį į terapijos poveikį sveikoms ląstelėms. Straipsnio autorių nuomone, normalių kamieninių ląstelių apsauga vėžio terapijos metu turi būti vienas iš prioritetų.

            Šiuo metu, be konvencinės (chemoterapiniai vaistai, radiacija), vėžio gydyme vis daugiau naudojama taikinių terapija. Publikacijoje autoriai akcentuoja ląstelių būsenų auglyje heterogeniškumo svarbą, ekstraląstelinių sąveikų vaidmenį vėžio progresijai, nulemiant atsparumą šiuo metu taikomai vėžio terapijai, tiek konvencinei, tiek taikininei.

            Viena iš naujausių vėžio terapijos krypčių yra vėžio kamieninių ląstelių (CSC) naikinimas. Naudojant į vėžio kamienines ląsteles nukreiptą vėžio gydymą, galimos įvairios stategijos, tokios kaip poveikiai į  auglį supančias ląsteles (kurios gali būti svarbios vėžio ląstelių dauginimuisi ir išgyvenimui), ne kamieninių vėžinių ląstelių dediferenciacijos į vėžio kamienines ląsteles stabdymas, epitelinio-mezenchiminio virsmų slopinimas, negrįžtamos kamieninių ląstelių diferenciacijos skatinimas ir panašiai.

            Tačiau pastaruoju metu vis daugiau atsiranda duomenų, kad suaugusio organizmo kamieninės ląstelės, tiek normalios, tiek vėžinės, turi panašius kamieniškumo žymenis (tiek paviršinius, tiek viduląstelinius), funkcines sąvybes, atsparumo įvairiems toksiniams poveikiams  signalinius mechanizmus, tarp jų DNR taisymo fermentų raišką, PI3K/AKT ir Wnt kelių aktyvinimą, telomerų atvirkštinės transkriptazės (hTERT) aktyvumą, ląstelės ciklo G0 ramybės būseną, ir kita.

Mezenchiminis epitelinis virsmas vėžinėse ląstelėse in vitro

 

            Nepaisant to, be daugybės panašumų, šie du ląstelių tipai turi ir nedidelius, subtilius skirtumus, kurie gali būti nulemti onkogeninių pakitimų vėžio kamieninėse ląstelėse. Todėl greta į vėžines kamienines ląsteles nukreiptų strategijų, žinant kamieninių ląstelių panašumus ir skirtumus bei ląstelių vidinius molekulinius atsparumo vaistams mechanizmus, yra galimi poveikiai į normalias suaugusio organizmo kamienines ląsteles, siekiant jas padaryti atsparias planuojamam priešvėžiniam gydymui. Šiuo atveju,  taip kaip ir vėžinių kamieninių ląstelių atveju, omenyje reikia turėti ląstelių heterogeniškumą – ląstelių fenotipo kitimus, ląstelių virsmus, skirtingo fenotipo ląstelių skirtingą atsparumą vaistams.

            Taigi, apibendrinant galima teigti, kad vėžio terapijai turi būti surastos visiškai naujos strategijos, vienu metu efektyviai eliminuojančios vėžio ląsteles, lygiagrečiai įjungiančios  apsauginius mechanizmus normaliose kamieninėse ląstelėse arba tuo pačiu nepakenkiančios/apsaugančios visame organizme natūraliai esančias sveikas kamienines ląsteles. Šiam tikslui yra reikalingi inovatyvūs pacientą ir konkretų organą atitinkantys ląsteliniai modeliai tiek vėžinių, tiek sveikų ląstelių atsakui į vaistus  ištirti, modeliuojant kombinacinį priešvėžinį poveikį in vitro.

            Plačiau skaitykite http://naujienos.vu.lt/vu-biochemikai-aptare-naujausius-vezio-gydymo-budus/

 

Parengė Aurimas Stulpinas

 

 

 

 

 

Spalio 27 dieną, Vilniuje, Jungtiniame Inovatyvios medicinos centre, įvyko trečioji tarptautinė LKLTA konferencija ,,Ląstelių terapija šiandien: nuo fundamentinių tyrimų iki klinikinio panaudojimo‘‘. Konferencijoje mokslinius pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo mokslininkai iš Kroatijos, Suomijos, Latvijos ir Lietuvos.

Konferencijos metu į LKLTA įstojo  20 naujų narių, taigi, Asociacijos narių skaičius išaugo net iki 106 !

Manome, kad šių metų renginys pavyko. Tikimės kolegų susidomėjimo ir kitais metais !

 

LKLTA pirmininkas ir Valdyba

 

 

Fotoreportažas

Prof. Dinko Mitrecic (Kroatija)

 

Diskusija

 

Dr. Saara Laitinen (Suomija)

 

Dr. Liga Saulite (Latvija)

 

Konferencijos kuluaruose prie rėmėjų stendų

 

Doktorantė Monika Gasiūnienė (VU Gyvybės mokslų centras)

 

Diskusija

 

Prof. Dr. Romaldas Mačiulaitis (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)

 

Dr. Lina Jankauskaitė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)

 

Doktorantė Milda Alksnė  (VU Gyvybės mokslų centras)

 

Diskusija

 

Šventinis banketas

Žinau, kad daugelis jūsų šiuo metu nekantriai laukia mokslinių projektų konkurso rezultatų. Ta proga norėčiau kiek plačiau pakalbėt apie konkursinio mokslo finansavimo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Šiuolaikinis mokslas-labai brangus užsiėmimas, todėl yra būtina efektyvi lėšų paskirstymo sistema. Klasikinis, visuotinai priimtas ir per daugelį metų pasiteisinęs būdas-mokslo projektų konkursai. Sistema turi užtkrinti, kad finansavimą gautų patys efektyviausi mokslininkai, tačiau pastarųjų metų tendencijos nedžiugina.

Visų pirma, nepaisant to, kad bendras mokslo projektų finansavimo lygis auga, konkuruoti darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, 2016 metais JAV Nacionalinis sveikatos institutas (National Health Institute, NIH) finansavo tik 17,3 % R0 projektų paraiškų (tuo tarpu 2000 metais-25,9 %). Europoje situacija panaši-2016 metais Europos mokslo taryba (European Research  Council, ERC) finansavo tik 9,6 % paraiškų (Advanced Grant kategorijoje), o 2008 metais-13,9 %. Lietuvoje konkurencija taip pat didelė-LMT organizuotame Mokslininkų grupių projektų VII kvietime, patyrusių mokslininkų grupių konkurse (Fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslo sričių) finansuota apie 25 % paraiškų (VI kvietimo-14 %; V-21,5 %; IV-21,8 %). Taigi, Lietuvoje pastaraisiais metais tikėtis sėkmės galėjo tik mažiau, kaip trečdalis pretendentų.

Kaip išgyventi likusiems dviem trečdaliams?  Svarbu ir tai, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje didžiąją dalį paramos metai iš metų ,,pasiima’’ tos pačios mokslininkų grupės. Suprantama, tai lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys. Sėkmingi mokslininkai jau būna pademonstravę aukštą veiklos efektyvumą, agentūroms paprasčiau skirti lėšas jau patikrintiems ,,žaidėjams’’ ir t.t. Kita vertus, kartais būnai sunku išvengti klanų formavimosi, interesų konfliktų, bei tendencingo vertinimo.

Antra, mokslinių projektų ir ataskaitų rengimas užima labai daug laiko. Pavyzdžiui, kai kurių tyrimų duomenimis, JAV mokslininkai skiria net iki 42 % darbo laiko projektų dokumentacijos tvarkymui. Johan Bollen teigia, kad vien tik Australijos mokslininkai rengdami projektus ir ataskaitas iš viso praleido 500 metų. Popierizmas taip pat gana brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Pavyzdžiui, projektų administravimui 2017 metais ERC numato išleisti apie 47 milijonus eurų (visas 2017 metų ERC biudžetas-1,8 milijardo eurų). Atrodytų, labai nedidelis procentas, tačiau paskaičiavus per visą 2014-2020 laikorarpį (bendras ERC biudžetas-13,1 milijardo eurų) susidaro 393 milijonai eurų (skaičiuojant, kad administracinėms išlaidoms išleidžiama vidutiniškai 3 % per metus). Taip pat nepamirškim, kokios milžiniškos lėšos sunaudojamos projektų paraiškų rengimui, gautų projektų administravimui, ataskaitų rengimui ir kt. Europoje susiformavo ištisa projektų administravimo industrija, kurioje ,,sukasi’’ milijardai eurų. Kai kurie tyrėjai mano, kad išlaidos biurokratijai gali siekti net iki 25 % visų mokslo projektams skirtų lėšų.

Ką daryti? Johan Bollen (JAV) ir  Marten Scheffer (Nyderlandai)  sugalvojo originalų ir elegantišką problemos sprendimo būdą, kurį pavadino saviorganizuojančia grantų paskirstymo sistema (Self-organized fund allocation, SOFA). Koncepcijos autoriai siūlo kiekvienais metais visiems aktyviai dirbantiems mokslininkams paskirti fiksuotą dotaciją. Pavyzdžiui, atsižvelgus į Nyderlandų mokslo organizacijos (Netherlands Organisation for Scientific Research, NWO) biudžetą ši suma vienam mokslininkui sudarytų 30 tūkstančių eurų. Kiekvienas mokslininkas-dotacijos gavėjas galėtų panaudoti tik pusę šios sumos, kitą pusę jis turėtų anonimiškai paskirstyti tiems mokslininkams, kurie jo manymu labiausiai nusipelno finansinės paramos. Svarbu, kad paskirstyti reikia ne tik bazinę valstybes paramą, tačiau ir lėšas gautas iš kolegų mokslininkų. Pavyzdžiui, jeigu 2017 metais mokslininkas iš valstybės gavo bazinę 30 tūkstančių eurų paramą, o už 2016 metų veiklos rezultatus kolegos jam paskyrė 70 tūkstančių eurų, tai savo mokslui jis galės sunaudoti 50 tūkstančių eurų, o likusius 50 tūkstančių eurų turės paskirstyti kolegoms 2018 metais. Tokiu būdu, SOFA sistema kiekvieną mokslininką-dotacijos gavėją paverčia savotiška grantų paskirstymo agentūra. Kompiuterinis simuliavimas, kurio metu buvo analizuotos mokslinių publikacijų duomenų bazės ir tiriama, kaip mokslininkai citavo savo kolegas (tikintis, kad į tai būtų atsižvelgiama skirstant pinigus SOFA sistemoje) parodė, kad SOFA sistema efektyviausiai veiktų, jei kiekvienas mokslininkas savo kolegoms skirtų 50 % gautų lėšų (šiuo atveju duomenys sutapo su realiu grantų paskirstymu, kurį vykdė NIH ir National Science Foundation, NSF).  

Sistemos privalumai

Visų pirma, būtų sutaupytos milžiniškos lėšos, kurias sunaudoja projektų administravimo agentūros. SOFA funkcionavimui pakaktų sukūrti ir įdiegti naują programinę įrangą, kurios pagalba būtų galima per kelias minutes paskirti lėšas pasirinktiems mokslininkams.

Nereikėtų rengti ir administruoti mokslo projektų ir svarbiausia-ataskaitų 🙂 .  Sutaupytą laiką būtų galima skirti darbui laboratorijoje ir publikacijų rengimui.

Galima būtų praplėsti  finansavimą gaunančių mokslininkų ratą. Tikėtina, kad sumažėtų atotrūkis tarp tų kurie ,,gauna viską ir dar daugiau’’ ir tų kurie negauna nieko.

Sistemos trūkumai

Visų pirma ,,švogerizmo’’ problema. Ar neatsitiks taip, kad mokslininkai paskirs pinigus draugams, o potencialius konkurentus diskriminuos?

Kaip atrinkti dotacijos gavėjus? Pagal kokius principus įtraukti mokslininkus į SOFA sistemą? Juk tie, kurie nebus įtraukti į sistemą faktiškai lieka už borto.

Nežinau, ar sistema tiktų tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva (specializuotose mokslo srityse dirba visai nedidelis skaičius mokslininkų). 

Akivaizdu, kad ši sistema netinka didelio mąsto infrastruktūros projektams.

Taip pat manau, kad rašant projektus sugaištas laikas tikrai nenueina veltui. Tenka iškristalizuoti projekto idėją, numatyti konkretų darbų planą, įvertinti rizikas, derėtis su potencialiais partneriais. Net ir negavus finansavimo, įdirbis pasiektas projekto rengimo metu praverčia kuriant naujus planus.

 

Taigi, saviorganizuojanti grantų paskirstymo sistema tikrai negali būti vertinama, kaip panacėja. Nežiūrint į tai, manau, kad SOFA principus būtų galima panaudoti organizuojant pilotinius projektus jauniesiems mokslininkams remti. Pavyzdžiui, dotacijos gavėjais galėtų tapti jaunieji mokslininkai per 5 (8 ?) metus po disertacijos gynimo paskelbę ne mažiau, kaip 2 (3?) publikacijas leidiniuose su citavimo indeksu. Pasibaigus dotacijos laikotarpiui (pvz. 5 metai), mokslininkas būtų peratestuojamas įvertinant jo mokslinius pasiekimus. Toks mechanizmas padėtų jauniems mokslininkams įgyti nepriklausomybę, taip pat patikrinti ir realizuoti naujas idėjas.

 

Parengė Augustas Pivoriūnas

 

Naudoti šaltiniai:

 

http://www.iscintelligence.com/archivos_subidos/usfacultyburden_5.pdf

https://erc.europa.eu/projects-figures/statistics

https://report.nih.gov/success_rates/Success_ByActivity.cfm

http://spektras.lmt.lt/index0.php

http://www.sciencemag.org/news/2017/04/new-system-scientists-never-have-write-grant-application-again

http://science.sciencemag.org/content/351/6272/530.full

https://erc.europa.eu/sites/default/files/document/file/ercea_initial_administrative_budget_2017.pdf

https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs11192-016-2110-3

Pristatome naują dr. Rūtos Aldonytės ir dr. Edvardo Bagdono tekstą  apie tabako dūmų poveikį kamieninėms  ląstelėms.

Tabako dūmų poveikis kamieninėms  ląstelėms (pdf)

 

LKLTA vadovas Augustas Pivoriūnas

Su malonumu pristatau VMTI IMC Kamieninių ląstelių biologijos skyriaus doktorantės Karolinos Kriaučiūnaitės apybraižą apie BIONECA vasaros mokyklą, kuri vyko rugsėjo 17 – 22 dienomis Ankonoje (Italija).

Karolinos Kriaučiūnaitės apybraiža apie BIONECA vasaros mokyklą (pdf)

 

Naudodamasis proga kviečiu ir kitus kolegas drąsiau dalintis įspūdžiais, įdėjomis, taip pat reklamuoti savo mokslinius pasiekimus LKLTA tinklapyje !

 

LKLTA vadovas Augustas Pivoriūnas

Gerbiami kolegos, 

kviečiame į  Lietuvos kamieninių ląstelių tyrėjų asociacijos (LKLTA) renginį ,,Ląstelių terapija šiandien: nuo fundamentinių tyrimų iki klinikinio panaudojimo‘‘. Renginys įvyks šių metų spalio 27 dieną, tai bus jau trečioji LKLTA organizuojama tarptautinė konferencija. Konferencija vyks Jungtiniame Inovatyvios medicinos centre (Santariškių g. 5, Vilniuje). Pridedu renginio programą. Prašau išplatinti šią informaciją visiems kolegoms. 

Pagarbiai, 

Augustas Pivoriūnas LKLTA vadovas

Su malonumu pristatome kolegos dr. Andrejaus Surovo apybraižą apie pieninių dantukų kamieninių ląstelių kelionę į Lietuvą.

Andriaus dėka mūsų laboratorijos moksliniai darbai pajudėjo visiškai nauja kryptimi. Pasižadame tęsti apybraižų ciklą. Ateityje papasakosime apie unikalias neurogenines ir neuroprotekcines pieninių dantukų kamieninių ląstelių savybes.

 Dr. Augustas Pivoriūnas

 

Pieninių dantų ląstelės – kelionė į Lietuvą (pdf)

Su malonumu pristatome VMTI IMC Kamieninių ląstelių biologijos skyriaus
doktorantės Aušros Liubavičiūtės apybraižą apie kamieninių ląstelių
vasaros mokyklą Hydroje, Graikijoje.

Džiaugiamės jaunosios mokslininkės iniciatyva ir tikimės, kad ji taps
geru pavyzdžiu kitiems kolegoms pristatant įspūdžius, bei reklamuojant
savo mokslinius pasiekimus.

LKLTA vadovas Augustas Pivoriūnas

 

HYDRA XII – Kamieninių ląstelių ir Regeneracinės medicinos vasaros mokykla (pdf)